2021-03-18
Neseniai įsitikinome, kad vis dar gajus stereotipas visuomenėje, kad vyrai už moteris vairuoja geriau. Tačiau mūsų klientai mano kitaip. Ir ne tik jie. Nusprendėme apie tai, apie laisvalaikį ir apie šio darbo užkulisius pasikalbėti su supermoterimis, kurios sėdi už „Bolt“ automobilio vairo!
26-erių kaunietė Akvilė turi dantų technikės specialybę, studijuoja Azijos kultūros studijas, mokosi korėjiečių kalbos ir dirba „Bolt“ pavežėja. Nuo praėjusių metų gruodžio „Bolt“ dirbanti moteris pavežėjos veiklą atrado po to, kai nusprendė išeiti iš dviejų darbų vienu metu. „Dvi savaites ilsėjausi ir po to pagalvojau, kad jau reikia ieškotis darbo ir kažką veikti. Man įdomu išbandyti kuo daugiau sričių, tad pradėjau žiūrėti skelbimus. Ir štai atsidūriau „Bolt“. Kai vairuoju, jaučiu ramybę, atsipalaiduoju. Man tai kaip meditacija. Ir paversti tai darbu, manau, buvo visai geras variantas“, – sako moteris.
Pradžioje Akvilės šeima nerimavo dėl pasirinkimo dirbti pavežėja. „Artimieji prašė, kad bent nedirbčiau vėlai vakare. Dabar jau suprato, kad tai nėra tiek pavojinga, kiek viešai manoma“, – atvirauja mergina.
Ji pripažįsta, kad dažnas keleivis vis dar nustemba, įsėdęs į automobilį, kurį vairuoja moteris. „Dažniausiai tokias pastabas išsako vyrai, kurie stebisi, kodėl moteris dirba tokį darbą. Yra buvę situacijų, kai kelionės metu vis bandė aiškinti, kur sukti, kaip vairuoti, kur geriau parkuotis. Gali būti, kad kai kurie vyrai vis dar netiki, kad moteris gali gaudytis mieste ir puikiai vairuoti“, – juokiasi Akvilė.
Labiausiai jai įsiminė klientas, nuotaiką praskaidrinęs eilėraščiais. „Tuo metu pavežėja dirbau vos savaitę. Pamenu, kad tą keleivį vežiau į kirpyklą. Pradėjome kalbėti apie tai, kaip einasi diena, vėliau kalba pasisuko apie Zodiako ženklus ir išsiaiškinome, kad pagal jų suderinamumą galėtume būti sielos draugai. Po to jis pradėjo skaityti eiles ir jas skaitė visą kelią“, – su šypsena labiausiai įstrigusia istorija dalijasi mergina.
Akvilė atvirauja, kad pasitaiko dienų, kai iš klientų gauna ne tik arbatpinigių, bet ir dovanų.
„Kartą keleivis sakė, kad esu labai panaši į jo anūkę, tai nupirko man gėlių. Per Valentino dieną kitas klientas nupirko ir gėlių, ir šokolado. Yra buvę, kad ir moterys atneša saldainių, viena klientė Kalėdų proga padovanojo lėkštutę su zebru. Malonu. Kiek su kolegomis vyrais kalbėjau, tai tik vienas pavežėjas pasakojo, kad yra gavęs kriaušių, daugiau nieko“, – maloniomis patirtimis dalijasi mergina.
Dovanas keleiviai vadina padėka už pokalbį kelionės metu. Akvilė pastebi, kad ilgiems pokalbiams nusiteikę keleiviai dažniausiai važiuoja po darbo, ypač penktadieniais. „Dažniausiai šnekamės apie gyvenimą, ką žadame veikti po darbų, tokie draugiški pokalbiai. Dabar daug kalbame apie vakciną, koronavirusą. Sakyčiau, apie 30 proc. keleivių linkę į gilesnius pokalbius, būna, kad ir visą kelionę prašnekame. Kartais klientai išsipasakoja apie tam tikras savo gyvenimo situacijas. Matyt, todėl, kad jaučia – vairuotojas tų situacijų nežino, ramiai reaguos ir išklausys. Manau, jie yra už tai dėkingi“, – pasakoja „Bolt“ pavežėja.
Šiuo metu moteris savarankišką darbą derina su Rytų Azijos kultūros ir kalbų studijomis universitete. Labiausiai ją domina Korėja, todėl mokosi korėjiečių kalbos. Akvilė dirba keturias dienas per savaitę, dažniausiai aštuonias valandas per dieną.
„Gerai, kai lengva koreguoti grafiką, nes važiuoji tada, kada nori. Jei nėra užsakymų, naršau internete arba ruošiuosi paskaitoms, stengiuosi pailsėti. Nors dabar užsakymų padaugėjo, tad dažniausiai visą dieną važinėju nuo vieno miesto galo į kitą“ – pasakoja mergina.
Akvilė neabejoja, kad šis darbas yra skirtas visiems, o ne tik vyrams – kuo daugiau moterų imsis šio darbo, tuo tiek keleivės, tiek vairuotojos galės jaustis saugesnės ir po truputį bus atsikratoma stereotipų.
„Tikrai rekomenduočiau tokį darbą kitoms moterims. Kartais sulaukiu komentarų, kad pirmą kartą važiuoja su mergina ir tuo labai džiaugiasi, nes sako, kad kai kurie vyrai vairuotojai labai lekia. Tada moterys keleivės nesaugiai jaučiasi. Tad kai atvažiuoja mergina, moterys jaučiasi saugesnės. Todėl manau, kad tikrai reikėtų daugiau moterų vairuotojų ir gal net būtų naudinga numatyti galimybę, kad vakarais moterys galėtų užsisakyti tik moterį vairuotoją“, – sako Akvilė.
„Dabar aš ilsiuosi“, – sako 63 metų „Bolt“ pavežėja dirbanti Irena ir džiaugiasi pagaliau radusi ramų darbą, kurio gali imtis kada panorėjusi.
Irena vairuotojos darbu susidomėjo prieš šešerius metus. „Visą laiką dirbau restoranuose su maistu. Buvau ir kepėja, ir įvairiose kitose pozicijose. Viename draugų vakarėlyje papasakojau, kaip nusibodo tas darbas. Nebuvo galima ten nei pasipuošti, nei ilgesnių nagų užsiauginti, nei žiedų, nei auskarų nešioti.
Tai draugams sakau: norėčiau kitokio darbo, vairuoti autobusą, troleibusą ar taksi. Vienas iš vakarėlio dalyvių sako, kad čia ne bobų reikalas, tris dienas padirbsi ir išmes arba pati išeisi. Man nuo tų žodžių kraujas užvirė. Jau kitą dieną paskambinau į taksi įmonę ir priėmė, nes turėjau 20 metų vairavimo stažą“, – pasakoja Irena. Taip ji maždaug penkerius metus dirbo taksi vairuotoja.
„Kai atsirado „Bolt“ klientai pasakojo, kad jiems patogus iškvietimas per programėlę, vairuotojai greitai atvažiuoja. Todėl ir aš perėjau“, – pasakoja vairuotoja, pavežėjos veikla užsiimanti jau daugiau nei metus. Vienu didžiausiu privalumu Irena įvardija malonius klientus. „Bolt“ klientai raštingi, supranta technologijas, net yra punktualesni. Ramiai nuveži, ramiai atsisveikini. Jie nepriekabiauja, kodėl ne tuo keliu veži, nes kainą žino jau kviesdami vairuotoją. Tai labai didelis skirtumas nuo taksi vis dar kviečiančių telefonu. Dabar man darbas yra ramus, aš ilsiuosi“, – pabrėžia pavežėja.
Pernai vasarą į pensiją išėjusi moteris sako, kad dabar pavežėja dirba, nes toks darbas jai smagus, be to, padeda prasiblaškyti. „Kadangi gaunu pensiją, neturiu „arti“, naktimis nebedirbu. Savo malonumui išvažiuoju, pasivažinėju minimaliai. Ką aš visą laiką namuose veikčiau? Aišku, turiu pomėgių: skaityti, megzti, bet aš viską spėju“, – pasakoja Irena.
Pensininkė sako, kad dirbti motyvuoja ir klientų komplimentai bei paliekami arbatpinigiai. „Iš klientų sulaukiu padėkų ir žodžiu, ir žinutėmis po kelionės. Pagiria, kad automobilyje kvepia, kad greitai atvežu, gerai vairuoju. Dar sako, kad gerai atrodau, ne pagal metus. Ir arbatpinigių gaunu. Liuks“, – džiaugiasi vairuotoja.
Anot pavežėjos, neretai, sulaukę „Bolt“ automobilio su moterimi prie vairo, klientai nustemba ir tai tampa pokalbio tema. Dalis klientų pamini, kad pirmą kartą važiuoja su moterimi pavežėja, o keleivės kartais garsiai pastebi, jog su vairuotoja moterimi jaučiasi saugiau. Skeptiškai žiūrintiesiems į pavežėjas Irena turi atsakymą: „Moterys į kosmosą tai nuskrido. Kiek jau metų praėjo? Tai ir čia – kitas vyras taip nedirba, kaip aš padirbu.“
Kartais keleivės atskleidžia, kad ir pačioms būtų įdomu išbandyti tokį darbą, bet abejoja, ar sugebėtų, ar nebūtų baisu. „Aš iš karto sakau, kad svarbiausia yra vairavimas. Atbula reikia mokėti važiuoti taip pat gerai, kaip į priekį, kad bet kokiame kieme išsisuktumei. O visa kita įmanoma. Jei kyla noras, reikia bandyti. Jei jau aš, pensininkė, bandau naujus dalykus, susigaudau tose programėlėse, jauniems tai kas“, – drąsina vairuotoja.
Ji taip pat džiaugiasi, kad dirbant su pavežėjimo platforma visi vairuotojai lygūs, mat dirbdama taksi moteris kartais jautė, kad yra ignoruojama. „Jei operatorė matydavo geresnį užsakymą, paskambindavo telefonu savo „kavalieriui“ ir pranešdavo, kad pirmas jį priimtų. Dabar jokių blatų nėra, nes užsakymą parenka kompiuteris. Ir dirbti, ir užsidirbti galima – moterims ir vyrams sąlygos vienodos“, – pabrėžia pavežėja.
Moteris neslepia, jog klientai dažnai teiraujasi, ar nebaisu važiuoti su nepažįstamaisiais. Anksčiau dirbdama taksi, Irena patyrė įvairių situacijų: vieni klientai nemaloniai bendraudavo, kiti palikdavo šiukšlių ar purvindavo automobilį.
„Būdavo, kokius daiktus nuo šlapios žemės ar iš balos vaiką su batais užkelia ant sėdynės. Širdis alpdavo nuo to, nes mašiną prižiūriu, kad kiekvienas klientas sėstų į švarų automobilį. Jei žmogus nemaloniai kalba, galima bandyti juokauti, pralinksminti. Bet „Bolt“ dar taip nėra buvę ir, manau, nebus. O jeigu ką, turiu tokį būdą: jei kas negerai – spaudžiu stabdį ir prašau išlipti. Tai veiksmingiausia. Juk tai mano automobilis. Bet „Bolt“ blogų žmonių nėra, visi mandagūs. Dabar ilsiuosi ir nebijau klientų. Kol galėsiu – dirbsiu, nes man jie patinka“, – sako savarankiškai uždarbiaujanti pensininkė.
30-metė vilnietė Rūta siuva, gamina odos dirbinius, laisvalaikiu važinėja motociklu ir jau pustrečių metų dirba „Bolt“ pavežėja. Anksčiau vadovaujamą darbą siuvykloje dirbusi Rūta sako jau nebeįsivaizduojanti samdomo darbo, griežtai sustyguoto grafiko ir džiaugiasi, kad gali užsidirbti iš savo pomėgio vairuoti.
Rūta juokauja taip dažnai iš klientų sulaukianti klausimo, kaip ji pradėjo dirbti pavežėja bei ką veikė anksčiau, kad net svarstė atsakymą atspausdinti ir pakabinti automobilio salone. „Gyvenime žengtas pagrindinis mano žingsnis – išeiti iš komforto zonos, kur yra stabilus atlyginimas ir visos garantijos. Kažką reikėjo veikti ir draugė, taip pat vairuojanti „Bolt“ bei žinojusi, kaip man patinka vairuoti, pasiūlė pabandyti šį darbą“, – pradžioje ji maniusi, jog šis darbas bus laikinas, tačiau jis tapo pagrindiniu pinigų šaltiniu.
Nuo darbo pavežėja ją bandė atkalbėti mama. „Ji iš pradžių buvo nepatenkinta, atkalbinėjo. Sakydavo, kad čia netinkama veikla pagrindiniam darbui, kad tai netinka moterims. Bet kai pamatė, kad tai gali būti mano pagrindinis darbas, o ir man miela veikla, tad dabar jau man niekas nieko nebesako. Tiesiog džiaugiasi, kad išlaikau save ir esu laiminga“, – tikina moteris.
Anot Rūtos, nors sulaukia tokių klausimų, pati nemano, jog šis darbas nėra skirtas moterims. „Esu dirbusi labiau nemoteriškų darbų. Neskirstau stereotipiškai, kas moteriška, o kas ne, bet iš klientų kartais sulaukiu tokių komentarų. Tada teiraujuosi, kodėl žmonės taip mano, bet jie ir patys nežino, kodėl“, – pasakoja vairuotoja.
Pavežėja tikina, kad kuo toliau, tuo mažiau klientai nustemba, kad „Bolt“ automobiliu atvyksta moteris. „Jau yra nemažai pavežėjų moterų. Kartais džiaugiasi, kai moteris atvažiuoja. Mano automobilyje visada yra vaikiška kėdutė, tai sako „štai, moteris, ji iš karto apie viską pagalvojusi, viską turi“. Taip pat kartais pastebi, kad geriau vairuoju nei vyrukai. Dar būna, kad stebisi, bet retas. O kai tik pradėjau dirbti, klientai net yra prašę nusifotografuoti, kad su moterim važiavo. Sutikau“, – su šypsena pasakoja Rūta.
Gėlių iš keleivių kartais sulaukianti vairuotoja sako šiame darbe nesusidūrusi su diskriminacija dėl lyties – tiek vyrai, tiek moterys čia turi lygias galimybes. „Net arbatpinigių atžvilgiu, kiek pasikalbu su vaikinukais, tai nėra taip, kad kaip moteris gaučiau jų daugiau. Kiek nuveši, tiek ir uždirbsi“, – sako pavežėja.
Moteris sako, kad didžiausias jos darbo privalumas – laisvė. Dažniausiai ji į Vilniaus gatves važiuoja piko metu, o tarp darbų užsiima kitomis veiklomis. „Jau nebeįsivaizduoju savęs pagal darbo sutartį dirbančios, man reikia laisvės. Planuoti savo laiką – didžiausias privalumas. Žinoma, ne kiekvienas žmogus gali taip dirbti, nes jei nemoki laiko planuotis, bus labai sudėtinga“, – įsitikinusi Rūta.
Taip pat ji džiaugiasi tarp darbų galinti skirti daug laiko savo išskirtiniams hobiams. Moteris siuva odos dirbinius bei vairuoja motociklą: „Labai gerai tas laisvas laikas. Ypač vasarą – išlenda saulė, nėra darbo ar tingisi dirbti, važiuoju tada motociklu pasivažinėti.“
Apie laisvės poreikį atspindintį pomėgį vairuoti motociklą „Bolt“ vairuotoja dažnai bendrauja ir su keleiviais. „Vienas klientas išlipdamas pasakė, kad arbatpinigių niekam neduoda, bet man davė, nes iš vairavimo stiliaus pastebėjo, jog motociklą vairuoju. Pastaruoju metu klientai vis nustebina – patys paklausia, ar vairuoju ir motociklą. Gal pagal vairavimo stilių pamato, nes motociklininkai rikiuojantis galvą pasuka – veidrodėlio neužtenka. Beje, juokingas sutapimas, kad vairuoju Yamaha modelį, kuris vadinasi Bolt. Tai kai klientai klausia, kokį motociklą vairuoju, iš pradžių nesupranta, tenka paaiškinti, kad Bolt yra ir motociklo modelis“, – juokiasi Rūta.
Rūta sako dažnai sulaukianti klausimų, ar toks darbas saugus, ypač tamsiuoju paros metu. Bet ji tikina, kad naktimis buvo net smagiau važiuoti, nes dauguma klientų atsipalaidavę, o dieną – daugiau įsitempusių, piktų žmonių. Anot moters, dažniausiai su nepatenkintais keleiviais užtenka pajuokauti, o kartais tenka pasiginčyti. Ypač, kai jie reikalauja pažeisti Kelių eismo taisykles.
„Kiekviename darbe gali nutikti nesaugių situacijų, nes visur visokių žmonių pasitaiko. Ypač paslaugų sektoriuje. Tiesiog reikia pikto žmogaus neprovokuoti, o jį nuraminti. Stengiuosi neapkrauti savęs, bet psichologijos reikia nemažai“, – pabrėžia Rūta.
„Labai nustebau, kaip žmonės vertina pagal tai, ką tu dirbi. Kartą klientė man pasakė, kad šis darbas nereikalauja jokių atsakomybių. Tai aš atsakiau: „Bet jūsų gyvybė mano rankose ir man atrodo, kad tai pati didžiausias atsakomybė“. Tada ji visą kelią tylėjo. Kartais žmonės nepagalvoja, ką sako. Tikrai kelis mėnesius lipau per save vien dėl žmonių požiūrio. Po to pradėjau nebekreipti dėmesio, kad žmonės vertina kitus pagal darbus. Nors tai keičiasi, bet dar reikia pakopti nemažai laiptelių į viršų“, – atvirauja Rūta.
