2023-03-20
Mašinos yra raudonos,
Teršalai – mėlyni,
Baigėsi kuras,
Bet gyventi juk gali.
Dalinamės istorijomis apie šešis žmones, kurie išsiskyrė su savo automobiliais ir atrado laimingesnį, sveikesnį ir tvaresnį gyvenimą.
Tai – tėvai, vadovai, gamtos mylėtojai arba tiesiog labai skirtingas patirtis turintys žmonės, kurie suprato, kad gyvenimas be nuosavo automobilio yra kur kas vertingesnis nei su juo.
Hendrikas planavo gyventi gana tipišką gyvenimą: kažkur miesto pakrašty įsigyti namą ir turėti du automobilius. Bet planas pasikeitė ir visa šeima persikėlė gyventi į miesto centrą.
Šis pokytis jam suteikė progą atsisakyti antrojo automobilio ir įgyvendinti 10 metų senumo svajonę – įsigyti krovininį dviratį. Tai itin praktiška transporto priemonė, nes joje telpa ne tik maisto krepšiai, bet ir du vaikai! Tiesą sakant, Hendriko gimtajame mieste darželį pasiekti dviračiu yra kur kas greičiau nei automobiliu.
Jis tiki, kad jo vaikai galėtų būti pirmoji karta, kuri, vos sulaukus 18 metų, neskubės išsilaikyti vairuotojo teisių. Jis taip pat tiki, kad po 10 metų krovininiai dviračiai bus dažnas miesto gatvių transportas.
Visą Hendriko istoriją skaitykite čia.
Būdama vadovų koučere ir turinti patirties tvarios veiklos srityje, Silvia visada didžiavosi savo gebėjimu suburti komandas, kurioms rūpi žmonės ir tvarumas.
COVID-19 pandemija ir darbas nuotoliniu būdu Silviai buvo puiki progra permąstyti savo kasdienes keliones ir leisti dominuoti tai savo pusei, kuri itin vertina tvarumą. Ji persikėlė į mažesnį miestelį ir pardavė savo automobilį.
„Tvarumas gali reikšti daugybę dalykų“, – sako ji. „Ši sąvoka dažniausiai vartojama kalbant apie klimatą, bet ji taip pat gali apibūdinti žmogaus, kuris geba pajausti save ir gamtą, gyvenimą.“
Silvia tai įgyvendina kasdien praleisdama bent vieną valandą gryname ore. Sutikime, mūsų pernelyg įtemptoje kasdienybėje toks įprotis praverstų beveik kiekvienam.
Visą Silvios istoriją skaitykite čia.
Stebėdama, kaip jos automobilis 95 % laiko stovi nenaudojamas, o techninės priežiūros jam, vis dėlto, reikia nemažai, Liina suprato, kad 13 metų trukęs santykis su jos „Citroën“ turi baigtis.
Liina pajautė, kad švaisto savo gyvenimą. Be to, ji norėjo būti geresniu pavyzdžiu savo paauglei dukrai. Automobilio atsisakymas tapo didesnio plano gyventi tvariau dalimi.
Netikėtai atsivėrė visiškai naujas pasaulis. Į darbą važiuodama dviračiu, ji dažnai pakeliui sutinka senų draugų, o būdama ekstraverte, kelionių viešuoju transportu metu ji nesunkiai susiranda ir naujų. Nuo tada, kai perėjo prie gyvenimo be automobilio, Liina gavo daugiau komplimentų nei bet kada anksčiau.
Nors savo nuomonės šiuo klausimu ji niekam neperša, Liina tapo įkvėpiančiu pavyzdžiu aplink ją esantiems žmonėms.
Visą Liinos istoriją skaitykite čia.
Kadri yra technologijų įmonės, kurios pagrindinis tikslas yra mokymasis ir gerovė, generalinė direktorė. Kelyje į laimingesnį gyvenimą ji greitai suprato, kad nuosavas automobilis kertasi su jos vertybėmis.
Kai Kadri gyveno priemiestyje, tam, kad galėtų patogiai nuvykti į darbus priešingose miesto dalyse ir nuvežti dukrą į darželį, jos šeima turėjo du automobilius.
Persikėlusi į miesto centrą, Kadri nusprendė atsisveikinti su savo mieluoju „Fiat 500“. Tai puikiai derėjo prie minimalistinio gyvenimo būdo, kuris padėjo jai susitelkti į svarbius dalykus.
Kadri patinka keliauti elektriniu paspirtuku, nes taip ji gali iš tiesų pajusti besikeičiančius metų laikus bei pabūti gryname ore, kas pakelia nuotaiką visai dienai.
Visą Kadri istoriją skaitykite čia.
Kai Anna-Greta susilaukė trečiojo vaiko, ji, kaip ir jos „Subaru Legacy“, kelis mėnesius prabuvo namuose. Grįžusi į darbą, pastebėjo, kad jai kur kas labiau patinka važinėti dviračiu, todėl savo automobilį pardavė.
Daug kam gali atrodyti, kad keturių vaikų mamai tai yra tikras logistinis košmaras. Bet, tiesą sakant, jos gyvenimas palengvėjo – nebereikia rūpintis automobilio švara ar pusę etato dirbti šeimos asmenine vairuotoja.
Anna-Greta pagaliau susigrąžino visą kelyje ir spūstyse prarastą laiką, kuris, jos skaičiavimais, sudarė daugiau nei šešias valandas per mėnesį. Atsiradusį laiką ji skyrė savo technologijų įmonės miškininkystės sektoriuje plėtrai.
Visą Annos-Gretos istoriją skaitykite čia.
61 metų Aivaras nugyveno spalvingą gyvenimą. Jis buvo sportininkas, aktorius, verslininkas ir mentorius, padėjęs daugeliui žmonių realizuoti savo potencialą, o dabar laiką mielai leidžia su savo bendraminčiais.
Aivaras buvo didelis automobilių entuziastas ir naujus modelius įsigydavo tiesiai iš gamyklos. Tačiau su amžiumi jis ėmė įžvelgti didesnę vertę buvime tarp žmonių. Jis mano, kad automobilio turėjimas tapo savotišku kultu, pateisinančiu bet kokią kainą už laisvės ir statuso iliuziją.
Aivaro sąmoningas perėjimas prie viešojo transporto sumažino šeimos išlaidas ir leido laiką kelyje išnaudoti knygų skaitymui ar trumpam poilsiui.
Automobilių kultą Aivaras paliko prieš kiek daugiau nei metus ir iš karto pasijuto išsilaisvinęs. Jis save vadina laimingu keleiviu, nes šis pokytis įvyko savo noru. „Iš asmeninės patirties žinau, kad žmogus greičiausiai auga, kai išeina iš komforto zonos.“, – sako Aivaras.
Visą Aivaro istoriją skaitykite čia.
Mažai naujovių taip stipriai nulėmė XX amžių, kaip nuosavas automobilis. Visame pasaulyje nuolat daugėja automobilių, nes žmonėms atrodo, kad tai – bilietas į laisvę ir nepriklausomybę.
Norite „oficialiai“ tapti suaugusiu? Išsilaikykite vairuotojo teises ir… Nusipirkite savo pirmąjį automobilį. (Gilus atodūsis)
Tačiau dėl naujos miestų be automobilių politikos ir tokių žmonių, apie kuriuos ką tik skaitėte, šis požiūris po truputį keičiasi.
Vis daugiau žmonių atsisako nuosavų automobilių ir naudojasi pasirinkimo laisve: keliauja viešuoju transportu, elektriniais paspirtukais, bendromis transporto priemonėmis ar renkasi pavėžėjimo paslaugas.
Pastebėjome, kad siūlydami geresnes judėjimo alternatyvas, padedame žmonėms lengviau nutraukti santykius su nuosavais automobiliais ir keisti savo keliavimo įpročius.
Taigi, šviesa tunelio gale, vis dėlto, yra (pėstiesiems, ne automobiliams).
